Stanislava Juzonytė
Pamąstymai
Didysis ketvirtadienis
Prisimename. Kaip Jėzus plovė mokiniams kojas ir su jais valgė Paskutinę vakarienę. Minimas Eucharistijos ir Kunigystės įsteigimas. Vyskupijų Katedrose yra šventinami aliejai, kurie naudojami krikšto sutvirtinimo, Kunigystės, ligonių patepimo sakramentams.
Didysis penktadienis
Tai Kristaus kančios , mirties ir palaidojimo diena. Visiems katalikams yra privalomas pasninkas. Bažnyčioje pagerbiamas kryžius, atlikusiems išpažintį, dalinama šv. Komunija. Paskui šv. Sakramentas pernešamas į specialų altorių, vadinamą Kristaus kapu. Kristus mirė ant kryžiaus dėl mūsų išganymo.
Didysis šeštadienis
Primena Jėzų , palaidotą kapo duobėje ir užristą sunkiu akmeniu. Ateidami į bažnyčią atsinešame žvakę, atnaujiname Krikšto įžadus. Šventinama ugnis ir vanduo. Namuose marginame margučius. Jie primena, kaip iš kapo, panašiai, kaip iš kieto negyvo lukšto išsirita viščiukas, prisikėlė mūsų atpirkėjas Jėzus Kristus.
Verbų sekmadienis
Prisimename Jėzaus įžengimą į Jeruzalę. Tikintieji į bažnyčią nešasi verbas. Šiuo sekmadieniu prasideda Didžioji savaitė. Ji mums primena Jėzaus auką. Prieš savo kančią Jėzus mokiniams tarė:
„ Aš jums duodu naują įsakymą , kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“…
Gyvenimas įgijęs prasmę
Lietuva turtinga dvasingais, kilniais žmonėmis.
Gerumas – dieviška ugnelė. Ją mums įžiebė, kad šildytume nuskriaustuosius, kad ištirpdytume ledus sugrubusiose širdyse…
Nuoširdžiai dėkoju Lietuvos Santarvės fondo Steigėjui Juliui Kazėnui ir jo Gerb. žmonai Rasai už nuoširdų priėmimą „Skruzdėlyno‘‘ turgelyje, bendravimą, supratimą, neabejingumą.
Tegul gerumo spinduliai ir toliau paliečia kiekvieno žmogaus širdį. Pasitaikantys gyvenimo sunkumai lai niekad neužtveria kelio gerumui, nei per šventes, nei kasdienybėje.
Kas yra tikėjimas?
Laukdama stotelėje autobuso, užkalbinau seną, sulinkusią močiutę. Kadangi ji grįžo iš bažnyčios, paklausiau apie dievą, tikėjimą, maldą. Močiutė pasakė, kad daug meldžiasi namuose, kalba rožinį.
– O ar žinote , kur yra Dievas? – paklausiau jos.
-Ten, rodė pirštu į dangų močiutė.
– O šitą savo kaimynę, kuri gyvena šalia, ar mylite, ar susitariate?,
– vėl paklausiau senolės.
-Ne, mes visai nebendraujame, nes aš nekenčiu jos…
Tad, ko vertas šios, o gal būt ir daugelio kitų močiučių, toks tikėjimas. Juk pačios sau meluoja sakydamos, kad eina į bažnyčią, nes myli Dievą.
Pamąstykime, ar galima mylėti Dievą, nemylint artimo?
Šv. Velykų švenčių praeitį prisiminus
Gelvonų senelių globos namuose
Dirbant Gelvonų senelių globos namuose gyventojai džiaugdavosi visomis šventėmis, o ypač Šv. Velykų, šia didžiausia ir prasmingiausia Kristaus prisikėlimo švente.
Kaip ir per kitas šventes, taip ir per Šv. Velykas , juos aplankydavo svečiai iš Širvintų rajono, Gelvonų vidurinės ir kitų mokyklų mokiniai.
Labai dažnai, ne tik per šventes, bet ir pagal gyventojų poreikius, juos lankydavo parapijos kan. Klebonas Jonas Pilka, kleb. Vilius Kiškis ir kiti. Gyventojai atlikdavo išpažintį, priimdavo Šv. Komuniją.
Dvasininkai su kiekvienu ir su visais, ir ne tik su gyventojais, bet ir darbuotojais, nuoširdžiai pasikalbėdavo, visiems pasakydavo daug prasmingų žodžių apie Dievo ir artimo meilę.
Globos namų gyventojai tarpusavy bendraudavo vieni lietuviškai, kiti lenkiškai arba rusiškai. Dėl kalbų skirtumo dažnai tarpusavyje jie susikivirčydavo, susipykdavo.
Klebonas Vilius Kiškis kalbėjo: “Jūs visi esate Dievo vaikai.
Ir nesvarbu kokios tautybės bebūtumėte. Dievui visi esate reikalingi ir svarbūs. Mylėkite vieni kitus, užjauskite, pagelbėkite…“
Gyventojai džiaugdavosi, kad jiems yra patariama, kad jie buvo lankomi ir neužmiršti. Visiems gyventojams ir darbuotojams buvo linkima stiprios sveikatos, prasmingų
Šv. Velykų švenčių.
