Emocijos nepalieka ramybėje po Šeimų gynimo Maršo. Teko jame dalyvauti ir nuo pirmų dienų prisidėti jį organizuojant mūsų mieste. Šiandiena praėjus kelioms dienoms po jo, tiek daug politikavimo, kapstymosi po organizatorių biografijas, apatinius marškinius, audžiamos įvairiausios Sąmokslo teorijos.
Manau, žmonės atpažįsta ir jaučia Tiesą, ilgisi ir trokšta Santarvės, ir Meilės. Meilės artimam, meilės savo Tautai ir savo šaliai, kurioje kiekvieno mūsų šaknys, protėvių kapai. To negalima pamiršti, ir kur gyvenimo vingiai mus benuvestu, tėvynė Lietuva visada bus mūsų mintyse, sapnuose ir širdyje.
Neaprašomas jausmas palietė mus, Maršo dalyvius, kai visi keliai, tiltai iki pat Vingio parko, kur vyko mitingas buvo pilni pavienių ir būriais žmonių su vaikais, nešini – vėliavomis valstybinėmis ir Istorinėmis – savųjų miestų ir miestelių. O svarbiausia – džiaugsmingi, švytintys, laimingi veidai. Tai reikia matyti – ir tada pajusi ir didžiuosies vienos tautos, vieningos šalies pilietis esąs. Pajusi kokia galinga gali būti šalis, kai lemiamais momentais gebame susivienyti, o ne susiskaidyti. Tada supranti, kad be santarvės negalimi jokie visuomeniniai užmojai ir žmogaus būtį įprasminantys darbai. Be santarvės šalys tampa griuvėsiais, gyvenimas – mirtimi.
Pacituosiu Santarvės priesaikos žodžius, kuriais, norėčiau kad vadovautumės:
Visur ir visada saugokite ir skleiskite Santarvės idėją.
Siekite tolerancijos bei supratimo tarp žmonių, tautų, kultūrų ir religijų.
Nesitaikstykite su blogiu bei neteisybe ir visame kame ieškokite gėrio
vardan Tiesos, Meilės ir Santarvės.
Todėl labai nesinori, kad kilnus, tautą žadinantis renginys, nebūtų politizuojamas, nebūtų naudojamas savanaudiškais tikslais. Skelbdami Santarvę remkimės mano mylimo poeto Justino Marcinkevičiaus ištartais šventais tarsi kaip testamento žodžiais: ,,Santarvė – ne su kuo, o Santarvė – vardan ko“ . Tai turėtu būti mūsų valstybės pamatinis dėsnis, be kurio sunyksim kaip valstybė, tauta, nusirisim į prarają. Ne žmogaus valioje keisti gamtos ir Dievo mums duota gyvenimo kelią. Mes tik pagal savo išgales galime taikytis prie to, kas jų mums skirta – kurti ir ginti šeimą, auginti vaikus, juos auklėti, mylėti ir gerbti tėvus, senelius, tėvynę Lietuvą. Taip, kaip mums per amžius liepta Aukščiausiojo, jo nurodymų šventai laikykimės. Neleiskime niekam keisti mūsų natūralios prigimties. Mūsų gyvenimas tai tik blyksnis matuojant su visatos laiku ir tai viskas tuo pasakyta. Šiandiena tiek mūsų Šeimoms, tiek net valstybės egzistencijai iškyla pavojus ir visomis išgalėmis tam turime priešintis, išlikti tokiais kokius mus sukūrė gamta.
Priešintis – ir vėl kreipiuosi Justino Marcinkevičiaus žodžiais:
Tas prakeiktas lietuvių nuolankumas.
Pakėliau raibą gegulės plunksną – beržynas užkukavo.
Pakėliau pilką vieversio plunksną – arimas užgiedojo.
O kai pakėliau vargų kryželį – Lietuva atsiduso.
ašara Dievo aky
Lietuva ką tu veiki
nieko tavęs neprašau
tik nenutildama šauk
volunge šauk ąžuole
akmeniu kelio gale.
Julius Kazėnas, Lietuvos Santarvės fondo steigėjas, Ukmergės miesto bendruomenės pirmininkas
