Kai šis straipsnis išvys dienos šviesą, pasigirs įvairių vertinimų. Vieniems atrodys, kad autorius garbina karį – okupantą, kiti pasakys, kad didvyris yra didvyris, kurios šalies karys jis bebūtų. Dar tarybinėje spaudoje teko skaityti apie tokį karo metu nutikusį epizodą. Slenkant frontui vakarų kryptimi, kai vokiečių jėgos baigė sekti, o taip vadinama Raudonoji armija jau kariavo priešo teritorijoje, dvivietis rusų lėktuvas, valdomas lakūno ir šaulio – radisto, mūšyje buvo šiek tiek apgadintas, seko kuras bakuose, todėl privalėjo ieškoti vietos kur nusileisti, nes iki savojo aerodromo vargu ar galėjo “pritraukti”. Staiga apačioje pamatė nedidelį aerodromą su vokiškais lėktuvais. Ekipažas buvo įsitikinęs, kad tai eilinis puolančiosios armijos užimtas vokiečių aerodromas su nespėjusiais pakilti lėktuvais.
Tuo labjau dairytis jau nebuvo kada – reikėjo skubiai leistis. Kai lėktuvas ratais palietė žemę ir pradėjo riedėti nusileidimo taku, lakūnai pamatė iš visų pusių atbėgančius vokiečių kareivius. Vokiečiai suprato, kad lakūnai padarė klaidą ir bijojo, kad lėktuvas vėl nepakiltų . Didelėmis pajėgomis puolė lėktuvą. Rusų ekipažas užėmė ginties pozicijas ir kulkosvaidžių ugnį nukreipė į vokiečių karius. Suprantama, jėgos buvo nelygios ir abu žuvo, tačiau buvo nukauta dag vokiečių karių. Pasibaigus mūšiui, vyriausias aerodromo karininkas suorganizavo iškilmingas laidotuves. Rusų karius ant pečių nešė vokiečių kariai, prie kapo vokiečių karininkas pasakė kalbą, buvo iššautos trys garbės salvės. Neįtikėtina. Be kita ko, vokiečių karininkas pasakė, kad jeigu taip įnirtingai kautųsį vokiečių kariai, kaip tie rusų lakūnai, Vokietija laimėtų karą. Taip norėta pakelti vokiečių karių kovinę dvasią.
Majoras Pavelas Timofejevičius Tarasovas, Tarybų Sąjungos didvyris, žuvo ties Vepriais 1944 metų liepos 29 dieną. Nuo to laiko praėjo 70 metų. Jo vardu ilgus metus vadinosi dabartinė S.Daukanto gatvė Ukmergėje. Greičiausiai tik nedaugelis ukmergiečių žino, kas buvo tas Tarasovas. Lėktuvo kritimo vieta pietinėje Veprių pusėje, netoli vidurinės mokyklos, ilgus metus buvo paženklinta akmeniu, kurio dabar jau nėra.
Kas tas bebaimis trisdešimtmetis didvyris paslaptingai žuvęs ties Vepriais ne kovinio skrydžio metu.
Archyviniuose dokumentuose trumpa kario autobiografija. Gimė 1914m. Dnepropetrovsko priemiestyje, Ukrainoje, darbininkų šeimoje. Mokėsi, baigė geležinkelininkų technikumą, dvidešimtmetis buvo pašauktas į kariuomenę. 1936 metais baigė Vorošilovgrado lakūnų mokyklą. Prasidėjus karui, kariavo įvairiuose frontuose, skraidė įvairių tipų naikintuvais. Nuo 1943 m. gruodžio mėn. 812 – to naikintuvų pulko aviacijos vadas. Atliko apie 300 kovinių skridimų, dalyvavo virš 100 oro mūšių, numušė 30 priešo lėktuvų asmeniškai ir tris veikdamas grupėje. Apdovanotas Lenino ordinu, Raudonosios vėliavos ordinais (du kartus), Tėvynės karo pirmo laipsnio ordinu ir medaliais. Tarasovas buvo aukščiausios klasės pilotas, kartą per dieną numušęs tris priešo lėktuvus, apgadintu savo lėktuvu taranavo priešo lėktuvą, spėjo iššokti, buvo sužeistas į rankas ir kojas, tačiau išgyveno, vėl grižo į dalinį ir tęsė kovą. 1944 m. balandžio mėn. 13d. jam suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas.
Tarnybiniame lape rašoma, kad lakūnas žuvo vykdydamas bandomąjį skridimą su atremontuotu lėktuvu. Atliekant labai sudėtingas figūras, netikėtai nulūžo sparnas ir lėktuvas pradėjo staigiai kristi. Išcentrinės jėgos prispaustas lakūnas nepajėgė išsiropšti iš lėktuvo ( tuometiniuose naikintuvuose katapultos nebuvo) ir atsitrenkęs į žemę žuvo. Palaidotas Karmėlavoje, žemės ūkio technikumo sodelyje.
Tai klaidinga informacija. Karmėlavoje niekuomet nebuvo žemės ūkio technikumo. Lakūnas buvo palaidotas Vepriuose, žemės ūkio mokyklos skverelyje, kartu su daugeliu kitų karių. Vėliau visų karių, tame tarpe ir lakūno P.Tarasovo palaikai, buvo perlaidoti į Pašilės karių kapines.
Kaip rašoma komisijos tyrimo išvadose, komisija po ilgų tyrimų taip ir nenustatė tikros lėktuvo kritimo priežąsties
Tuo tarpu Vepriuose sklando kita tiesa apie lakūno žūtį. Mano dėdė Vytautas Kviklys , kuriam šio tragiško įvykio metu buvo 36 – ri metai, man ne kartą pasakojo šią istoriją. Už Veprių, link Pageležių ir dabar plyti didelė, lygi aikštė, kurią nuo seno vepriečiai vadina aerodromu. Iš tikrųjų ta aikštė ir buvo kaip atsarginis aerodromas, nors jokių įrenginių ir statinių tame aerodrome nebuvo. Lygi pieva ir tiek. Tuometiniams lėktuvams to pakako. 1944 metų liepos mėnesį tame plote nusileido naikintuvų eskadrilė. Karas ėjo į pabaigą, kariai, tuo labjau lakūnai, vietos gyventojų buvo sutinkami labai šiltai.Tai buvo kariai – išvaduotojai, juk jie ir patys nežinojo, kad armija, kurioje jie tarnauja, taps okupante. Iš kitos pusės žiūrint, kuo čia dėtas eilinis karys – ne jis juk užsakė karą. Grupė lakūnų, turėdama laisvą valandėlę, ar tai pasimaudyti, ar šiaip pailsėti, atsirado prie Šventosios upės. Ten pat gyveno St.Minevičius (būsimo žurnalisto, “Šventosios vingio” redaktoriaus, mano klasės draugo Veprių septynmetėje mokykloje Alfonso Minevičiaus tėvas). Vyrų kompanija pažintį tęsė prie naminukės buteliuko. Kai gerokai prisivaišinę grįžo į aerodromą, P.Tarasovas sėdo prie lėktuvo šturvalo ir pakilo į orą. Beišdarinėdamas virš miestelio visokius triukus, nesuvaldė savo plieninio paukščio ir rėžėsi į žemę.
Jeigu tai tiesa, kaip pasakoja Veprių senbūviai, tai labai gaila, kad beprasmiškai žuvo toks jaunas, gražaus vyriško stoto, šviesių garbanotų plaukų bebaimis lakūnas – didvyris. Žūties metu jis buvo karys – išvaduotojas.
Labai abejotina ta tiesa, kad, kaip rašoma tarnybiniame lape, lakūnas atliko bandomąjį skrydį po lėktuvo remonto, tuo labjau, kad jokių remonto dirbtuvių šiame tarpiniame aerodrome nebuvo. Nelabai tikėtina, kad lakūnas lėktuvą bandė po remonto būtent atskridęs į tarpinį atsarginį aerodromą. Todėl peršasi išvada, kodėl tyrimo komisijos aktas buvo toksai aptakus.
Algimantas Kacevičius
