Pradžia Žmonės LAIKO DULKES NUŽĖRUS. Mirtis jo amatas

LAIKO DULKES NUŽĖRUS. Mirtis jo amatas

321
0
Krikštaponis

Prieš pusmetį perskaityta Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ privertė susimąstyti. Savo knygoje autorė parašė kai kam labai nepatogią tiesą apie gėdingus vokiškųjų nacių okupacijos metus, kai Lietuvos aktyvistų fronto nariai, vokiečių valdžiai pavaldūs savisaugos policijos daliniai ir savanoriai (užsirišę baltus raiščius)  vokiečių organizuojami ir vadovaujami žudė Lietuvos piliečius žydus. Tam tikslui vokiečių okupantai paskyrė specialų SS kilnojamąjį dalinį „Einsatzkommando“.

R.Vanagaitė aprašo daugybę šių baisių žudynių epizodų, nurodydama vietą, laiką, aukų skaičių ir egzekucijų vykdytojus. Knyga sutikta, palyginus, ramiai – kas buvo, tai buvo ir paneigti šių faktų neįmanoma. Visuomenę labiausiai  papiktino R.Vanagaitės interviu mums nedraugiškai Rusijos žiniasklaidai apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską – Vanagą. Patikėjusi KGB tardytojų protokolais, autorė apšmeižė garsų partizaną.  Nepritariu tokiems pareiškimams, ypatingai mums nedraugiškos šalies informacinių priemonių atstovams. Kaip sakoma, blogas tas paukštis, kuris dergia savo lizdą. Lietuvos žiniasklaidoje pasipylė gausūs autorę smerkiantieji komentarai. R.Vanagaitė, neapgalvotai apšmeižusi žymųjį partizaną,  suprato padariusi  klaidą ir dėl to viešai atsiprašė.  Tuo tarpu spaustuvė  paskubėjo nutraukti sutartis  spausdinti naują autorės knygą, o anksčiau  išspausdintas iš prekybos atsiėmė. (Pastaruoju metu pranešta, kad visos iš prekybos išimtos knygos autorei sugrąžintos).

Apie žydų žudynes Lietuvoje anksčiau buvo vengiama kalbėti, arba buvo kalbama puse lupų. Matyti yra suinteresuotų asmenų, kad ta gėdinga mūsų istorijos dėmė būtų pamiršta. Peršasi mintis, kad perteklinė reakcija už pareikštas mintis apie partizaną A.Ramanauską – Vanagą,  tarp eilučių buvo skirta taip pat ir už  knygą „Mūsiškiai“.

Žydai. Kodėl dauguma žydų gyvena išsibarstę po visą pasaulį tarp kitų tautų? Iš istorijos žinome, kad pirmame mūsų eros šimtmetyje žydai sukilo prieš okupantus romėnus. Sukilimas buvo žiauriai numalšintas, Jeruzalės šventykla sugriauta, žydai iš tėvynės ištremti. Žydai tapo tauta be tėvynės. Pradžioje jie apsigyveno Rytuose tarp arabų, vėliau šiaurės Afrikoje  ir per Pirėnų pusiasalį išplito Europoje, bėgant laikui ir kitur pasaulyje.   Gal būt dėl to ir nemėgstama, kad  neturėdama savo valstybės,  privalėjo išgyventi „ant kampo“. Gyvendami tarp kitų tautų laisvosios rinkos sąlygomis žydai neretai pasirodydavo darbštesni, sumanesni ir dėl to susilaukdavo pavydo. Laikas nuo laiko būdavo sukuriama  „pasaulio žydijos sąmokslo teorija užvaldyti pasaulį“, tartum nedidelė žydų tauta būtų pajėgi tai padaryti. Įvairiose šalyse žydus savaip ujo, ribojo gyvenamąją vietą getuose. Rusijos juodašimčiai net  organizuodavo žudymo pogromus. Carinėje Rusijoje, kuriai priklausė aneksuota Lietuva, žydams buvo draudžiama įsigyti žemės. Todėl žydai gyveno miestuose ir vertėsi kaip išmanydami. Kad buvo labiau gudresni, verslingesni  jiems  buvo pavydima.   Jie malė, kepė,  siuvo, prekiavo, skolino pinigus. Niekas netrukdė šito daryti lietuviams, bet, matyt, lietuviams pritrūko sugebėjimo. Primetama žydams kaltė, kad jie, neva, išnaudojo lietuvius už didelius procentus skolindami  pinigus ir iš to pelnėsi. Niekas jėga nevertė lietuvių taip elgtis. Dabar tą patį daro  bankai ir niekas dėl to nesistebi. Pinigų skolinimasis buvo paslauga, kurios kaina,  palūkanos, priklausė nuo paklausos ir buvo sutartinė.Tai kuo čia kalti žydai ar bankai?  Prieškario Lietuvoje žydams  nebuvo leidžiama  užimti tam tikrų valstybinių pareigų ir  pirkti žemės, bet jie sugebėdavo daryti verslą savo namų valdos sklypeliuose.  Ir ne Viktotas Uspaskichas Kėdainiuose davė pradžią  agurkų  ir pomidorų verslui. Tai  žydai šias savo užaugintas daržoves,  pasinaudodami tuo, kad pro Kėdainius riedėjo traukiniai net iki Peterburgo,  vežė  ten parduoti ir taip uždirbdavo menkus pinigėlius pragyvenimui. Gal dėlto, kad išgyventų, buvo susitelkę, ir ne prieš ką tai, bet susitelkę tarpusavyje. Kartais lietuviai nepelnytai iš jų pasišaipydavo, kad nematė žydo žemdirbio, o už pinigų skolinimą buvo kaltinami lupikavimu

Žydų tauta, nepaisant įvairių negandų,  išlaikė savo tikėjimą, savo papročius, laikėsi  Dievo įsakymų, nesistengė niekam daryti bloga. Žydų jaunimas veržėsi į mokslą. Tarpukario Lietuvoje Vytauto Didžiojo universitete vienu laiku net 30 procentų studentų buvo žydai. Iš visų 800 Nobelio premijos laureatų, apie 12 procentų sudaro žydai, kai tuo tarpu tarp visų pasaulio gyventojų žydai tesudaro vos apie 0,3 procento. 6  Nobelio premijos laureatai žydai yra gimę   LDK žemėse (litvakai), iš jų du gimę Lietuvoje – Ukmergės apskrityje Želvoje gimęs Aronas Klugas ir iš Utenos kilęs pasaulinio garso kardiologas Bernardas Lounas. Įvairių specialybių  žydų tautybės mokslininkai, tapytojai, skulptoriai, aktoriai, muzikai, atlikėjai, kino veikėjai,  fizikai, šachmatininkai, bankininkai, verslininkai ryškiai dominuoja tarp kitų tautybių atstovų. Čia reikėtų paminėti ir tokius mokslo korifėjus kaip  Izaokas  Niutonas  ir Albertas Enšteinas. Žydų tautos įnašas į pasaulio kultūrą ir civilizaciją be abejo ryškus. Nežiūrint į tai, pasaulyje vis dar egzistuja toks reiškinys, kaip antisemitizmas.

Lietuvoje žydai gyveno nuo Vytauto Didžiojo laikų, kaip ir kitos tautinės mažumos, pvz., totoriai, karaimai. Žydai vertėsi amatais, tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir naudojosi visomis piliečių teisėmis. Jie čia  mokėsi, dirbo, liksminosi kartu su lietuvių jaunimu, tuokėsi, augino vaikus. Iš istorijos žinome, kad  Vytautas Didysis kaip ištikimus karius totorius ir  karaimus  atsivežė iš Krymo savo apsaugai. Jų palikuonys čia gyvena ligi šiolei ir atsidėkodami stato paminklus Vytautui. Vadinasi visoms tautoms čia buvo gerai.

Iš kunigaikščio Vytauto Didžiojo  1388m. privilegijos žydų bendruomenei :…….“mes, Aleksandras arba Vytautas, iš Dievo malonės Didysis Lietuvos kunigaikštis, [……] davėme teises ir laisves visiems žydams gyvenantiems mūsų valstybėje  [……..]  jeigu koksai žydas, prispirtas labai didelio reikalo, nakties metu šauktų, o krikščionis jam pagalbon nebėgtų, tai visi kaimynai, ir žydai taip pat, turi užmokėti 30 šilingų…..( iš R.Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“)“..

Tarpukario  Lietuvoje  žydų gyveno apie  200 tūkstančių. Kiekviename šalies mieste  žydai sudarė nuo 30 iki 50  procentų vietinių gyventojų. Po 1918metų vasario 16 – sios žydų bendruomenė stojo už Lietuvos nepriklausomybę, žydų savanoriai dalyvavo nepriklausomybės kovose. Nemažai jų gavo valstybinius apdovanjimus, karinius laipsnius. Žydai savanoriai tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje turėjo savo žydų savanorių draugiją, kurios narius vėliau sovietai persekiojo, o 1941 metais birželio 14 d. nemažai jų, kartu su lietuviais,  ištrėmė į Sibirą.

19 – to amžiaus pabaigoje  Ukmergėje gyveno 7287 žydai (53,87 proc. nuo visų miesto gyventojų). Dabar šalyje  likę vos keli tūkstančiai, o Ukmergėje gyvena tik keliolika žydų. Tur būt  dalis ukmergiškių  net nesusimasto apie tai, kad senamiestyje   jie dabar gyvena buvusiuose žydų namuose, nežinia kokiais keliais tapusiuose šiandieninių gyventojų nuosavybe. Tai kur jie, buvę tų namų gyventojai? Tik nedidelė dalis išgyvenusiųjų sovietiniais laikais sugebėjo ištrūkti į Izraelį,  likusieji  guli po žolėmis  ir krūmais  apaugusiais žemės kauburiais Pivonijos šile ir kitose Lietuvos vietose.  Net padoraus paminklo  tiems nekaltai nužudytiems pilečiams Lietuvoje nebuvo pastatyta.   Nemažai lietuvių  sakys, kad   dalis žydų sovietmečių dirbo represinėse struktūrose, ypač KGB,  prisimins Petrą Raslaną, Nachmaną Dušanskį, dar kelis kėgėbistus – žydus….  Bet pažvelkime į save – kiek lietuvių dirbo KGB,   tardė,  kankino ir vežė į Sibirą savo tautiečius. Išsigimėlių,  išdavikų, koloborantų visais laikais  kiekvienoje tautoje buvo, yra ir bus ateityje. Tačiau apie saviškius mes linkę nutylėti. Tuo tarpu šimtai pavardžių bendradarbiavusių su KGB mirga  „Respublikos“ puslapiuose.. Ir kokių pavardžių! Net sunku patikėti.

Kaip nesinori kelti viešumon tą iki šleikštulio juodą mūsų tautos istorijos laikotarpį. Kaip bebūtų, nepavyks  ištrinti iš atminties žmogaus pripėduotų įvykių arba pakeisti istorijos vienu eilinio valstybės vadovo plunksnos brūkštelėjimu. Prezidento A.Brazausko atsiprašymas Izraelyje neišpirko  mūsų tautos kaltės. Tauta, kaip atsiprašymo simbolį, turėtų pastatyti didelį paminklą visiems Lietuvoje sušaudytiems žydams, kad ateinančios kartos matytų ir žinotų, ką padarėme ir kad tai daugiau niekuomet nepasikartotų.   Mane neramina mintis, kad,  neduok Dieve, jeigu ateitų į mūsų žemę panašus į Hitlerį, kuriam nepatiks kokios nors tautybės žmonijos dalis, atsiras išgamų, kurie už „mobiliaką“, už seną „golfuką“,  ims šautuvą į rankas ir eis šaudyti nekaltų žmonių. Jeigu mums nepatinka kažkokio žmogus ar tautos gyvenimo būdas, tai ar mes turime griebtis ginklo?

Kad antrą kartą „mūsiškiai“nepadarytų to, ką padarė, turime žinoti kas įvyko. Jaunoji karta visai nežino arba žino per mažai apie tą gėdingą mūsų tautai laikotarpį. Gyvų liudininkų, kurie apie tai papasakotų savo vaikams ir anukams, liko  mažai. Apie žydų genocidą turėtų būti dėstoma istorijos pamokose.

Apie žydų šaudymą  dar būdamas vaikas ne kartą girdėjau kalbant tėvų namuose. Tuomet tas baisus blogis, apie kurį kalbėdavo tėvai su kaimynais,  mano vaikiškai galvelei buvo sunkiai suprantamas.  Tuo labiau, kad tai vyko kažkur toli nuo mūsų, o  mūsų – Viliukų kaime  nebuvo nei žydų nei žydšaudžių. Nebuvo jų ir mūsų giminėje. Nuo vaikystės atmintyje įstrigo pokalbiuose minėtos tokios pavardės kaip Impulevičius, Plechavičius, „plechavičiukai“ – matyt turėta omeny generolo Povilo  Plechavičiaus rinktinės kariai.

Taigi, kai perskaičiau R.Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“,   susidomėjimas  žydų tautos likimu dar labiau išaugo. Tuomet dar perskaičiau Drukteinio knygą  „Izraelis žydų valstybė“.   Suprantama, netapau žydų klausimo žinovu ir istoriku, tačiau iškilo svarbiausias klausimas: – Kodėl dalis lietuvių šaudė  savo bendrapiliečius – vyrus, moteris ir vaikus,  kurie nieko blogo mūsų tautai nedarė. Kai kurie epizodai, išdėstyti knygoje, tiesiog sukrečia. Tuo tarpu kai kurios kitos tautos, kilus pavojui, ėmė gelbėti savo tautiečius. Kaip pavyzdį, galima būtų paminėti  Olandiją, kuri savo šalies  žydus išvežė į Skandinaviją ir taip  išsaugojo 90 procentų savo piliečių žydų. Kodėl Lietuvos nedraugai kartais lietuvius pavadina žydšaudžių tauta? Net žydai lietuvių tautos taip nevadina (Arkadijaus Vinokuro knyga „Mes nežudėme“ 2017 m.) . Laikui bėgant vis sunkiau pasakyti kiek galėjo būti Lietuvoje žydšaudžių, gal keli tūkstančiai. Apytikriai išeitų, kad tūkstančiui gyventojų išeitų vienas žydšaudys. Vienas iš garsių sionistų lyderių Vladimiras Žabotinskis yra pasakęs: „Leiskite visoms tautoms turėti savo niekšų“. Ar būtų žydai žudomi Lietuvoje, jeigu gretimi nusikalstami režimai nebūtų sukėlę karo, jeigu Lietuva nebūtų okupuota niekšingojo nacių Trečiojo Reicho? Nebūtų !

Eilutė po eilutės skaitydamas žmogaus protui sunkiai suvokiamus faktus apie kraują stingstančius žudikų veiksmus prieš nekaltus Lietuvos piliečius,  knygoje „Mūsiškiai“   randu  teiginį apie mūsų kraštietį Juozą Krikštaponį,  kuriam Ukmergėje šalia centrinės Vytauto gatvės pastatytas paminklas ir aikštė pavadinta jo vardu.  Mačiau tą paminklą, bet, atvirai pasakius,  nelabai gilinausi už  ką šis partizanas buvo taip pagerbtas. Tačiau  mane labai suintrigavo toks įrašas knygoje 210 psl.  “2002 m. Lietuvos prezidento dekretu Juozui Krikštaponiui suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2014 m. pripažino Juozą Krikštaponį  karo nusikaltėliu“ (kalba netaisyta). Čia tai bent.  Kaip suprasti? Vadinasi  karo nusikaltėliui mes pastatėme paminklą? Tą pačią dieną parašiau tokio turinio paklausimą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui: “R.Vanagaitės knygoje „Mūsiškiai“ 209- 210 psl. psl. yra toks teiginys: … „Lietuvos gyventojų genocido ir  rezistencijos tyrimo centras  2014 m. pripažino pripažino Juozą Krikštaponį karo nusikaltėliu“. Prašau konkrečiai atsakyti, ar šis teiginys teisingas. Pagarbiai Algimantas Kacevičius.“ Kurį laiką buvo tyla. Tuomet parašiau pakartotinai: „Laba diena, nesulaukiu Jūsų atsakymo. Ar taip sudėtinga patvirtinti, ar paneigti R.Vanagaitės knygoje  „Mūsiškiai“ parašytą teiginį? Ačiū. Pagarbiai Algimantas.“ Atsakymas atėjo tuojau pat: „Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Dėl Juozo Krikštaponio (Krištaponio) veiklos vokiečių okupacijos laikotarpiu“. Keturiuose mašinraščio puslapiuose, pasirašytuose LGGRTC vyriausio specialisto dr. Alfredo Rukšėno,  išdėstyta visa Juozo Krikštaponio sudėtingo gyvenimo istorija. Dar labiau suglumino LGGRTC generalinės direktorės p.Teresės Birutės Burauskaitės atskiras prierašas :

„Laba diena. Siunčiu oficialią informaciją apie Juozą Krikštaponį (Krištaponį). LGGRTC yra du kartus kreipusis į Rezistentų teisių komisiją ir į generalinę prokuratūrą, dėl karo savanorio statuso Juozui Krištaponiui anuliavimo, tačiau be rezultatų. Pagarbiai Teresė Birutė Burauskaitė.“

Mūsų kraštietis iš Užulėnio kaimo, Antano Smetonos sesers sūnus, kaip ir visi jauni žmonės, mokėsi – iš pradžių Užugirio pradžios mokykloje,  Raguvos progimnazijoje, Marijampolės gimnazijoje. Vėliau baigė karo mokyklą, jam suteiktas jaun.leitenanto karinis laipsnis.  Toliau seka pirmas paskyrimas   antro pėstininkų pulko jaunesniuoju karininku, 1936 m. pakeliamas į leitenantus, 1938 m. perkeliamas į karo miokyklą, paskiriamas būrio  vadu. O štai 1940 m.spalio 3d.( pirmą kartą sovietams okupavus Lietuvą) paskirtas Raudonosios armijos 29 – jo šaulių teritorinio korpuso 184 – sios šaulių divizijos fizinio lavinimo instruktoriumi. Iškart kyla klausimas, kaip Lietuvos karininkas, davęs priesaiką Tėvynei, staiga tampa okupantų instruktoriumi? Reiškia Lietuvos karininkas tampa išdaviku? Kaip žinome, sovietiniai  okupantai užsibuvo neilgai, 1941 m birželį prasidėjo karas ir vienus okupantus pakeitė kiti.  J.Krikštaponis  1941m. rugpjūčio 1 d. priimamas į Kauno komendantūros  Tautinio darbo apsaugos batalioną  2 – sios kuopos vadu, o jau rugjūčio 25 d . perkeliamas į majoro Antano Impulevičiaus  vadovaujamą  2 – jį pagalbinės policijos batalioną  2 – sios kuopos vadu. Taigi,  tampa naujų okupantų koloborantu. Kas tas  majoras A.Impulevičius žino kiekvienas vyresnės kartos lietuvis. Tai profesionalių žudikų bataliono vadas.  Vaikas būdamas dažnai girdėjau tėvų pokalbius apie A.Impulevičių, kaip apie baisų blogį, tačiau mano vaikiškai galvelei buvo sunku suprasti, ką bloga darė tas negeras  dėdė.

1941 m. spalio 6 d.   2 – sis batalionas,  kartu ir kuopos vadas J.Krikštaponis gauna įsakymą vykti į Baltarusiją. Rezistencijos centras rašo: „Atlikti istoriniai tyrimai rodo, kad Baltarusijoje vokiečių okupacinė vadovybė panaudojo batalioną žydų, karo belaisvių, civilinių gyventojų persekiojimui ir naikinimui vykdyti“.  Batalionas likvidavo Rudensko miestelyje veikusį žydų getą. Buvo sušaudyti 188 žydų tautybės asmenys. Vikipedijoje J.Krikštaponio biografijoje šie duomenys dar siaubingesni: „1941 m. rudenį Baltarusijoje 2- sis batalinas kartu su vokiečiais sušaudė 46 tūkstančius žmonių, daugiausiai beginklių žydų“.Jau daug vėliau, kai buvusiems leitenanto J.Krikštapnio kuopos kariams reikėjo prieš prokurorus atsiskaityti už savo juodus darbus, jie  pasakojo, kaip kuopos vadas davinėjo nurodymus šaudyti žydus. Kai  kuriems žydšaudžiams nuo patiriamo kraupaus reginio darydavosi bloga ir   imdavo drebėti  rankos, tuomet vadas leisdavo pasitraukti ir stebėti egzekuciją iš šono. Batalionas taip pat dalyvavo ir karo belaisvių naikinimo operacijoje, per kurią žuvo daugiau nei 8 tūkstančiai  karo belaisvių. Ar dar reikia kokių įrodymų.? Gal reikia galvoti, kad tuo metu, kai bataliono kariai vado įsakymu šaudė pasmerktuosius, pastarasis  meldėsi už kankinių sielas?

1942 m. pirmoje pusėje J.Krikštaponio tarnyba batalione dėl nežinomų priežasčių baigiasi,  o jau 1943 m. leitenantas J.Krikštaponis tampa Lietuvos laisvės armijos (LLA) nariu.Tai slapta lietuvių tautinė, politinė ir karinė organizacija, siekusi atgauti Lietuvos nepriklausomybę ne tik politinėmis, diplomatinėmis priemonėmis, bet ir ginkluotomis karinėmis pajėgomis. Dėl suprantamų priežasčių su vokiečiais tuoj pat kariauti jie nesirengė, laukė tinkamo momento. Traukiantis vokiečiams,  1944 m. liepos 1 d. LLA paskelbia karinę padėtį. Visi jos nariai, pajėgūs naudoti ginklą, turėjo burtis į rinktines,  išsidėsčiusias miškuose.

1944 m. rugjučio mėnesį  J.Krikštaponis paskiriamas  2- jo LLA rajono  (Taujėnų, iš dalies Deltuvos valsčių) vadu.  1944 m. gruodžio mėn. iš 1 – jo ir 2 jo LLA rajonų, įkūrus Vyčio  apygardą, paskiriamas apygardos vadu. J.Krikštaponis žuvo Užulėnio miške 1945 m. sausio mėn. 12 d. mūšyje su  NKVD  kariuomene. Laidojimo vieta nežinoma.  Kaip rodo datos, apygardos vadu   J.Krikštaponis išbuvo vos vieną mėnesį.

Grižkime prie apdovanojimų. Žydšaudžiui  J.Krikštaponiui (po mirties), 1997 m. gruodžio 22 d. pripažintas kario savanorio statusas,  2002 m. spalio 31 d .LR Prezidento dekretu suteikiamas pulkininko laipsnis.  Ukmergiečiai tuo tarpu suskubo  pastatyti paminklą, ant kurio parašyta: „Lietuvos partizanų /Vyties apygardos vadas/ kap. /Juozas Krikštaponis, /žuvęs 1945 m.“(Vikipedija). Visų pirma,  LGGRTC dokumente ir jo biografijos aprašyme nėra teiginio, kad J.Krikštaponiui būtų buvęs suteiktas  kapitono laipsnis.  Už kokius nuopelnus J.Krikštaponis taip pagerbtas? Ar už tai, kad dalyvavo žydų ir karo belaisvių šaudyme, ar už tai, kad mėnesį laiko pabuvojo apygardos partizanų vadu, ar už tai, kad buvo  prezidento A.Smetonos giminaitis? Ar už visus tuos „nuopelnus“ kartu sudėjus? J.Krikštaponio patriotizmas dalyvaujant trumpalaikėje rezistencinėje kovoje prieš sovietinius okupantas nesuderinamas su koloboranto, žudiko, karinio nusikaltėlio statusu.  Šalies piliečiai niekuomet negerbs tokios valstybės ir tokios valdžios, kuri stato paminklus žudikams. Jeigu padaryta klaida, tai laikas ją ištaisyti, nors ir pavėluotai.Tuo tarpu į  Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio metus atėjome su didele dėme rajono vėliavoje.

Kai šį savo  straipsnelį buvau  įpusėjęs rašyti, „Gimtosios žemės“ laikraštyje pasirodė p. Nijolės Stundžienės straipsnis „Griauti J.Krikštaponiui pastatyto paminklo neskubės“. Pasirodo, ne man vienam galvoje kirbėjo mintis apie J Krikštaponį. Jau anksčiau asociacija  „Lietuva be nacizmo“ rajono savivaldybės reikalavo paminklą nugriauti ir aikštę pervardinti. 2015 m. liepos mėnesį prie paminklo  buvo surengta akcija. Nežinojau, būčiau  prisijungęs.  Vėlgi p. N.Stundžienė rašo apie į „vatą vyniojamus“ rajono valdžios teiginius, neva valdžia kreipėsi į LGGRT centrą, o „ gautas atsakymas neišsklaidė abejonių, nes J.Krikštaponiui mesti kaltinimai nei paneigti, nei patvirtinti“. Tuomet kyla labai logiškas klausimas: – gal reikėjo, visų pirma, tas abejones išsklaidyti ir tik tuomet imtis veiksmų   Deja, valdžia pasielgė priešingai. Ir nereikia pirštu rodyti į aukštesnę valdžią – tokie klausimai sprendžiami rajono savivaldybės taryboje.

Štai tokie mano, eilinio piliečio, ne istoriko, ne specialisto, pamąstymai apie tautiečių vaidmenį šioje tragiškoje istorijoje. Atsiprašau J.Krikštaponio giminių (jeigu tokių yra), jeigu juos įžeidžiau. Gerbiu tikrus partizanus, kovojusius ir atidavusius savo gyvybę už Tėvynę. Pažinojau juos ne iš knygų, ar kieno nors atsiminimų, bet gyvai. Užaugau Viliukų pamiškėje, ilgamečio Viliukų miško eigulio šeimoje. Partizanai buvo nuolatiniai svečiai  mūsų troboje. Ir dabar iš vaikystės prisimenu brolių Vytauto Riklicko – Liučio ir Povilo Riklicko  – Vytenio, Juozo Gavėno – Šturmo, Juliaus Belicko – Klevo veidus. Jų Viliukų miške buvo daug. Jų kova nebuvo beprasmė. Apie tai rašiau savo atsiminimų knygoje „Viliukų ąžuolų paunksmėje“

Keliu šį klausimą apie Tiesą, kuri,   nors ir paslėpta giliai po žeme, anksčiau ar vėliau išlenda į paviršių.

Algimantas Kacevičius

 

 

Ankstesnis straipsnisLAIKO DULKES NUŽĖRUS. Didvyrio  žūtis
Kitas straipsnisSANTARVĖS  HIMNAS

LEAVE A REPLY

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

*

code

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.