Šiandien lankomės pas ukmergiškį, skulptorių Virginijų Žulį (toliau V. Ž.).
Kodėl jo darbai mus domina? Nes jo mintys audžiamos apie mūsų Ukmergę, jos istoriją – Vilkmergę. Mums ukmergiškiams labai artima Vilkmergės legenda. Ne visi miestai ją turi.
Trumpas išrašas iš video:
Julius Kazėnas (toliau J.K.). Iš kur tos kūrybinės mintys?
V.Ž. Greičiausiai genus gavau iš tėvų, bet taip pat galima pasakyti, kad tai yra ir Dievo dovana. Būna nusileidžiu į dirbtuves ir kartais atrodo, kad nėra nuo ko pradėti, bet mano ranką Dievas vedžioja. Net nežinau kodėl, kartais būna atrodo ir nuotaikos nėra, ir gal laikas ne tas, bet man nėra taip, kad reikėtų kažko laukti.
J.K. Taip išeina – Dievo ir tėvų ranka vedžioja.
V. Ž. Taip. Greičiausiai. Niekada iš savo dirbtuvių neišeinu, ko nors nepradėjęs ir nepabaigęs.
J. K. Visi mes žinome Jūsų meilę Ukmergės istorijai ir Vilkmergei. O pats esi “grynaveislis” ukmergiškis?
V. Ž. Taip. Čia gimiau, augau ir mokiausi 2 vidurinėje (dab. A. Smetonos gimnazija) mokykloje. Gerai sekėsi piešimas. Baigęs 2 vidurinę mokyklą, įstojau į Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą. Ten pasimokiau 2 metus, supratau, kad galiu aš ir be mokslų visą tai daryti, ir išėjau. Mokslai man ne tiek daug davė, kiek davė praktika.
J.K. Pradžioje užsiėmėte tapyba ar lipdyba?
V.Ž. Tapyba. Buvo populiarūs įvairūs bareljefai. Skulptūra susidomėjau žymiai vėliau. Kiek pamenu, kai “atėjo” Nepriklausomybė, kai jau subrendau kaip menininkas. Nes skulptūra yra monumentinis dalykas, ją reikia daryti iš visų pusių, ji vertinama kitaip. Nors tapyba menų karalienė, bet ir skulptūra gana rimtas dalykas.
J.K. Gal atsimenate pirmąjį darbą?
V.Ž. Iš tapybos darbų tai greičiausiai įvairūs peizažai. Labai teminių nekūriau. O skulptūros pradžia buvo Dvarčionių tarybiniame statybos kombinate, Ukmergės ceche lipdžiau įvairius dirbinius iš molio. Tai medalius, tai bareljefus. Buvo užsakymų ir skuptūroms. Tai pirmą darbą prisimenu, kad reikėjo ant kapinių angelo ar Marijos skulptūros. Nulipdžiau vieną, kitą ir nuo to prasidėjo. O kurti išeina savaime. Tiesiog sugalvoji ir tiek. Mintį vystai, vystai ir darai. Aš asmeniškai eskizų nedarau, aš tik galvoju – dieną, dvi, savaitę – ir tada darau iš karto. Jei kas ir nepavyksta, tai molis tokia medžiaga, kurią dar galima pataisyti.
J.K. O Ukmergėje kokie Jūsų darbai?
V.Ž. Yra du darbai. Vienas iš paskutinių darbų, tai bareljefas Vilkmergė prie piliakalnio ir skulptūra Vilkmergė tarp Ukmergės rajono savivaldybės ir buvusio teismo.
J.K. Skulptūra nuostabi, bet abejonių kelia vietos pasirinkimas.
V. Ž. Na, vieta diskutuotina. Ne aš sprendžiau. Gal tiems, kas sprendė taip geriau atrodė. Nors buvo pasiūlyta žymiai gražesnių vietų, bet kažkaip neišgirdo tų pasiūlymų. Kaip autorius, aš nelabai patenkintas ta vieta. Buvo siūlyta vieta Vienuolyno alėjoje, net paruoštas eskizas, kur buvo ir skulptūra, fontanėlis, bet vietoj to atsirado kubas.
J.K. Ukmergė garsėja savo vizijom ir svajonėm.
V. Ž. Taip. Norėčiau kažką kurti Ukmergės labui, bet yra kaip yra.
J.K. Girdėjau, kad savo namuose rengiate mažąją mini galeriją, kurią bus galima aplankyti visiems norintiems. Gal taip pat galite pasidalinti ir mintimis, ką siūlote Ukmergei.
V.Ž. Tapybos ir grafikos darbai man jau kaip hobis. Ir dabar turiu minčių sukurti labdaringai specialią dovaną Ukmergei – Senovės Lietuvos laisvė. Esu jau pradėjęs kurti. Skulptūros mintis plati, dviem žodžiais net sunku nusakyti. Bet ten bus moteris, vedanti žirgą iš mūšio lauko ir šalia einantis jos vaikas. Mintis tokia, kad mūšio lauke už Lietuvos laisvę vyras žuvo. Manau būtų labai gražu rasti vietą, kuri būtų lankytina ir būtų tokia lengva, graži skulptūra.
J.K. Jūs vis akcentuojate mūsų istoriją, legendą.
V.Ž. Tai labai graži legenda, kurią reikėtų vystyti ir populiarinti. Tai legenda, kurią turi ne kiekvienas miestas. Esu daug sukūręs darbų, kur vyrauja Vilkmergės tema. Bet mano daug darbų iškeliavę į užsienį.
J.K. Žiūriu į Jus ir galvoju, kad mes neišnaudojame tokių žmonių kaip Jūs. Turime tokį žmogų (jau nekalbant apie kitus auksarankius menininkus) ir visam mieste turime tik du darbus? Jums ne skaudu?
V.Ž. Skaudu, kad nepasinaudoja. Dabar aš jau padarysiu labdaringai. Savo tautiečiams, savo rajono žmonėms, galų gale Lietuvai. Aš nesiekiu nei garbės, nei pinigų, nors kai kuriems gal taip atrodo.
J.K. Ukmergę labai gerai pažįsti. Kokie būtų pasiūlymai?
V.Ž. Pilies parkas tiesiog prašosi skulptūros. Arba toj pačioj alėjoj, kur tas laikrodis pastatytas (nors vizualiai jis geriau atrodytų pakabintas ant sienos, o ne pasmeigtas kaip smeigtukas). Pravažiuojančių daug, turistai, svečiai, tokia vieta gerai matosi.
J.K. Daugelio ukmergiškių nuomone, mūsų Ukmergė per daug skurdi. Visas mūsų darbas – išpjauti medžius, sudėti trinkeles ir pastatyti suoliukų. Bet to maža. Ar buvote kada pakviesti į projektų svarstymus ir pan. ?
V.Ž. Deja, ne. Toks dalykas kaip piliakalnio apjuosimas tais geležiniais laiptais, net nenoriu komentuoti. Daug yra panašių dalykų, kur nėra tikro architekto sprendimo. Galiu tik pakomentuoti vieną dalyką, tai prieš mūsų buvusį kinoteatrą Draugystė (dab. Kraštotyros muziejus), dabar padaryti laiptai, užlipant iš šono, o ne iš priekio. Kaip tik prie tokių pastatų, užlipimas turi būti iš priekio ir tik iš priekio, nes visa kolonada, visas grožis yra iš priekio. Kaip visų dvarų ir panašių pastatų ir laiptai iš priekio, sustiprina tą vaizdo stiprumą. Tokį sprendimą reikia priimti rimtai, o jei nežino, reikia konsultuotis su specialistais. Gal šiuo atveju daryta iš praktiškumo, bet ten nereikalingas praktiškumas, ten reikalingas grožis, efektas.
Aš galiu daug patarti, pakonsultuoti, bet manęs niekas neklausia.
J. K. Ką palinkėtume ukmergiškiams.
V. Ž. Nenuleiskite rankų. Domėkitės ir reikškite savo nuomonę, nes jei tyli, vadinasi su viskuo sutinki.
Ačiū už pokalbį.
[…] […]